Logistikos sektorius auga kaip niekada greitai ir tikėtina, kad augs dar sparčiau ateityje, tačiau ši situacija sukuria milžinišką darbuotojų trūkumo problemą. Jeigu norite sužinoti apie kitus logistikos sektorių purtančius iššūkius, perskaitykite mūsų ankstesnį straipsnį, jį galite rasti čia.
Šiuo metu trūksta visų tipų darbuotojų: vairuotojų, operacinio, pardavimų, marketingo personalo. Neramina ir tai, kad MCkinsey atlikta studija (Great attrition or great atraction) teigia, jog net 40% darbuotojų, tikėtina, (apklausa buvo atlikta Amerikoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Kanadoje ir Singapūre) per artimiausius 3-6 mėnesius ketina palikti darbą, nors neturi realių pasiūlymų. O apie darbo pakeitimą galvoja daugiau nei 60% darbuotojų. Ir nors įmonės bando spręsti šią problemą, tačiau šiuo metu vyksta tik gaisrų gesinimas, o ne pamatinių sprendimų ieškojimas. Ir, žinoma, kaip ir visų krizių metu pro aktyviai mąstančios kompanijos gali pasinaudoti šia situacija ir išlošti.
Šiame straipsnių cikle detaliau paanalizuosime darbuotojų trūkumo problemą logistikos srityje. Išsiaiškinsime, ar tai tikrai ilgalaikis, o gal tik trumpalaikis reiškinys, bei pateiksime mūsų įžvalgas, kaip būtų galima spręsti šią problemą.
Kokia Mcinsey tyrimo įtaka logistikos sektoriui?
Aš visada skeptiškai vertinu tyrimus, netgi kai jie atliekami tokių gigantų kaip McKinsey, E&Y ir kitų. Kodėl? Nes respondentų atsakymai gali būti netikslūs. Savo puikioje knygoje „Visi meluoja“ Setas Stevensas Dayydovitsas, (angl. Everybody Lies, Seth Stephens-Daydivitz) autorius analizuoja, kaip žmonės atsakinėja į anketos klausimus ir sugretina gautus duomenis su realiais respondentų poelgiais internete. Ką šis autorius įrodė? Žmonės elgiasi visai kitaip, nei atsakinėja į klausimus. Tai yra, žmonės, atsakinėdami į anketų klausimus, ne visuomet yra teisingi prieš save, dažnai nuslepia informaciją arba nori pasirodyti geresni, nei yra iš tikro. Ir aš manau, kad šie Mckinsey duomenys taip pat nėra visiškai tikslūs. Nes turbūt bet kuris darbuotojas yra dažniau nepatenkintas savo darbu, negu patenkintas. Ir turbūt kiekvienas, kuris skaito šitą straipsnį, kažkada gyvenime svarstė galimybę išeiti iš darbo, mesti verslą, palikti vyrą ar žmoną, bet taip ir nesiėmė planuotų veiksmų. Galvoti ir daryti yra du skirtingi dalykai. Todėl manau, kad šis tyrimas greičiausiai šiek tiek perdėtas. Galimai bus žmonių, kurie pamėgins išeiti, bet vėliau grįš į ankstesnę darbo vietą. Taip, žinoma, bus kažkuri dalis, kurie pakeis specialybę, bus žmonių, kurie susikurs savo nuosavą verslą. Tačiau reikia suprasti vieną svarbų dalyką- kai tu keiti savo gyvenimą, darbą, kuri verslą, tu kažkuriuo metu tampi vienišas, o ta vienatvė pakeliama tikrai ne visiems.
Šios mano mintys susijusios su bendra situacija, tačiau manau, kad logistikos srityje tai iš tikro gali būti tiesa. Manau, kad galimai ši situacija gali netgi blogėti ateityje. Taip pat manau, kad logistikos bendrovės turi pradėti galvoti apie veiksmus, kurie padėtų užkirsti kelią šiam procesui.
Logistikos verslo anatomija
Logistikos srityje dirbu jau daugiau nei 15 metų. Esu perėjęs nemažai laiptelių šioje srityje, todėl suprantu šią industriją iš vidaus ir iš išorės. Logistikos verslas visuomet garsėjo gerais atlyginimais, dideliu darbo krūviu, stresinėmis situacijomis ir 24/7 darbotvarke.
Vairuotojų ir kito tiesioginę paslaugą kuriančio personalo darbo specifika labai panaši, žinoma, jie turi daugiau poilsio, tačiau darbo sąlygos daug prastesnės.
Kadangi dažnos logistikos įmonės vadovas verslą susikūrė pats, pradėjęs dirbti kažkurioje žemesnėje grandyje (vairuotoju, pardavimų vadybininku, operaciniu vadybininku). Todėl šie vadovai turi puikių operacinių ir kitų specialybės žinių, tačiau, deja, ne visuomet turi vadybinių žinių, reikalingų dirbant su žmonėmis ir auginant verslą. Žinoma, kai kurios įmonės augo sparčiau, evoliucionavo išaugo į multi korporacinius konglomeratus, samdo profesionalius vadovus. Tačiau turbūt 90 proc. šio sektoriaus sudaro smulkios ir vidutinės įmonės, kuriose dirba pats savininkas ir keletas jo bičiulių. Kitaip sakant, kai neliks savininko ir/arba bičiulių, didelė tikimybė, kad nebeliks ir verslo. O tai iš esmės bus problema visoms įmonėms be išimties, nes visi logistikos ekosistemos dalyviai, kai sektorius yra augantis, yra svarbūs. Per COVID-19 pandemiją, turbūt, visi supratome, koks svarbus yra kiekvienas tiekimo grandinės dalyvis.
Galbūt dėl šio teiginio prarasiu nemažai klientų, tačiau kaip konsultantas turiu šį pastebėjimą pasakyti, prašau, nepriimkite to asmeniškai. Turbūt dėl vadybinių žinių trūkumo dažnai nauji darbuotojai, atėję į šį sektorių, pasijaučia kaip laukiniuose vakaruose. Tai yra, darbuotojui parodoma darbo vieta, suteikiamos darbo priemonės, suteikiami minimalūs mokymai (anksčiau jų visai nesuteikdavo, tačiau dabar situacija keičiasi) ir – pradedi skambinti klientams, vežėjams, stebėti monitorių, vairuoti vilkiką, ir t.t. Šioje srityje buvo labai gajus posakis, kad šiame sektoriuje išlieka tik stipriausi darbuotojai, kitaip sakant, esi įmetamas į balą ir arba išplauki, arba ne. Galimai dėl to naujokams šis sektorius yra negailestingas ir dėl to didėja darbuotojų kaita.
Aš pats praėjau šią mokyklą asmeniškai, pirmuose darbuose nepasisekė (nežinau, kodėl ir vėl sugrįžau, turbūt viliojo geresnis nei rinkos vidurkis atlyginimas ir veiklos dinamika). Tik trečioje darbovietėje pradėjau rodyti puikius rezultatus ir sparčiai kopti karjeros laiptais.
Kodėl „išplaukimas“ nebėra išeitis? Ar ateityje ši situacija blogės?
Turbūt pagrindinis dalykas, kodėl anksčiau tų išplaukiančių buvo daug daugiau, kadangi dažnu atveju jie neturėdavo tokio plataus darbų pasirinkimo. Tuo tarpu dabar mes turime visai kitą situaciją. Šiuolaikiniai darbuotojai turi galimybes dirbti bet kurioje pasaulio įmonėje neišeidami iš namų. Tuo labiau atsirado daug daugiau pozicijų, šie darbuotojai gali gauti panašų ar geresnį atlyginimą ir neturėti visų kitų minusų, susijiusių su stresu bei kitomis jam nepalankiomis darbo sąlygomis.
Pandemija taip pat nepalengvino šios situacijos. Daugelis logistikos srityje dirbančių darbuotojų yra ties išsekimo riba. Kadangi darbo krūviai labai išaugo (daugiausia dėl pandemijos), o anksčiau įprasto aukšto ir žemo sezono, kuris subalansuodavo darbo krūvį, neliko. Na ir, žinoma, ilgą laiką logistikos bendrovės optimizavo veiklą, mažindamos darbuotojų skaičių. Taigi, dabar turime situaciją, kai darbuotojai dirba labai daug, jų pakeisti nėra kam, o atlyginimai (jeigu nedirbi pardavimų srityje) smarkiai neišaugo. Todėl manau, kad daugelis operacinėje srityje dirbančių darbuotojų pradeda svarstyti, ar toks darbas vertas tokių didelių aukų.
Reikia nepamiršti ir to, kad mes esame skirtingų kartų sankryžoje, jau dabar įmonės samdo Z kartos atstovus (1997-2012), o netrukus pradės samdyti ir vėl jaunesnius. O šios kartos atstovai tikrai nemiegos pakelės aikštelėse, reikalaus daugiau prasmės ir reikšmingumo iš darbdavio bei keis darbo vietas daug dažniau, nei iki šiol dirbę vyresni darbuotojai. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad šiuo metu didžiausią dalį vadovų sudaro Milenials, genereation x ir baby boomers, kurie yra įvaldę griežtesnį vadovavimo stilių. Ir, žinoma, ne paslaptis, kad logistikos sritis ypač garsėja vadovų griežtumu ir vienpusiu situacijos matymu, todėl šio darbo patrauklumas, jeigu vadovai nesikeis, mažės.
Kalbant apie ateitį, manau, kad šios situacijos sudėtingumas priklausys nuo to kaip įmonės sugebės keistis ir prisitaikyti prie naujų darbuotojų. Daugelis mano, jog šią problemą galim išspręsti technologijų evoliucija. Nors sektorius sparčiai skaitmenizuojasi, tai, žinoma, ilguoju laikotarpiu turėtų sumažinti darbuotojų poreikį, tačiau trumpuoju laikotarpiu šiam sektoriui reikia technologiškai išsilavinusių žmonių, o dėl jų sėkmingai konkuruoja aukštesnę pridėtinę vertę kuriantys sektoriai.
Na ir turbūt bendrai įmonės privalo ieškoti kaip šį sektorių, darbuotojų akyse, transformuoti iš „stresinio“ , „nuobodaus“ ,“ne prestižinio“, į „kietą“ ir reikšmingą sektorių.
Kaip spręsti šią problemą?
Kaip ir minėjau šio straipsnio pradžioje, kiekviena krizinė situacija sukuria nemažai galimybių įmonėms. Todėl tos įmonės, kurios pradės keistis jau dabar, ateityje perims verslą iš tų, kurios nesugebėjo pasikeisti. Apie konkrečias priemonės kalbėsime kituose šio ciklo straipsniuose. Tačiau baigdamas noriu pasakyti tai, kad aš tikiu šviesia šio sektoriaus ateitimi. Tuo labiau, kad pandemija padarė vieną nuostabų dalyką, iš nuobodaus sektoriaus transformavo jį į sektorių, nuo kurio priklauso tai, ar mes turėsime maisto ant stalo, ar ne. Žinoma, taip buvo visada, tačiau anksčiau retas žmogus pagalvodavo, kokį kelią sukorė jo telefonas ir kiek daug kompanijų prisidėjo prie to, kad jis atsidurtų jo rankose. O dabar, priešingai, logistikos naujienos užima vis daugiau žiniasklaidos eterio. Todėl manau, kad tai puikus metas išnaudoti šią situaciją kuriant reikšmingą verslo kultūrą, kuri tampa vis svarbesnė.
Jeigu ieškote būdų ,kaip pritraukti naujų darbuotojų arba planuojate iniciatyvas, susijusias su modernios darbo vietos kūrimu, darbuotojų darbo kokybės gerinimu ir optimizavimu bei savo įmonės ir bendrai logistikos srities populiarinimu, susisiekite su mumis, mes galime padėti.
Apie autorių.
Tomas Ananjevas yra tiekimo grandinės profesionalas, sukaupęs 15 metų darbinę patirtį logistikos paslaugų pirkimo, pardavimo bei tiekimo grandinių modeliavimo srityse. Jis įkūrė konsultacijų, mokymų bei darbuotojų nuomos įmonę, kuri dirba išimtinai su logistikos bendrovėmis. Šiuo metu Tomas padeda logistikos bendrovėms diegiant reikiamus pokyčius, kurie užtikrina verslo augimo bei tęstinumo galimybes. Susisiekti su Tomu galite paspaudę čia.
