Šiandieninėje Lietuvos politinėje arenoje verda aršūs mūšiai, nepamenu, kad kada nors anksčiau būtų buvęs šitoks chaosas. Puolami visi, informacijos žiniasklaidoje tiek daug, ji labai įvairi, bet fonas aiškus, pas mus Lietuvoje taip blogai, kad paguodos ieškoti nėra kur. Politinės partijos viena už kitą blogesnės, visur vien tik vagys, kainos kyla. Žodžiu, neviltis ir skurdas, tikriausiai per šiuos metus iš Lietuvos emigruos dar daugiau jaunimo ir ne vien dėl kylančių kainų. Kai pasaulinio lygio konsultantai kalba apie pramonės revoliuciją 4.0 , apie greitį ir lankstumą, kuriuo valstybės turi judėti, norėdamos neatsilikti, mūsų valdžia to negirdi, jai svarbu parungtyniauti tarpusavyje ir kalti visus prie kryžiaus.
Į akiratį jau seniai papuolė ir Lietuvos geležinkeliai, tikrai nenoriu pasakyti, kad tai yra pavyzdinė Lietuvos įmonė, toli gražu, tačiau reikia šalto proto ir gilesnių vertės grandinės žinių, kad suprastum Lietuvos vaidmenį joje, žinotum, kas Lietuvoje kuria pridėtinę vertę. Suprasdami Lietuvos vietą tiekimo grandinėje , galėsime tiksliau įvardinti tikrąsias Lietuvos geležinkelio problemas. Tačiau mes vien nuogąstaujame, kaip mes blogai gyvename, kokios mažos algos, ir kalbame apie užsienio investicijų, eksporto būtinybę, o iš kitos pusės pliekiame viską ir visus. Kas yra Lietuvos klestėjimo garantas? Visų pirma tai išsilavinusi, protinga visuomenė, kuri papildytų kiekvienos įmonės gretas bei kurtų pridėtinę vertę mūsų valstybei. Antra, mes turime didinti ir skatinti eksportą bei tranzitą per mūsų valstybę. Neatsiejami šios strategijos komponentai yra Lietuvos gamybinės prekybinės įmonės, Lietuvos uostai, geležinkeliai, kelių infrastruktūra, palankios verslo aplinkos ir, žinoma, daugelis kitų komponentų, į kuriuos šiuo kartu nesigilinsime. Trečia, užsienio investicijos, kurios gali ateiti tiek per paslaugų centrus, tiek per gamybines bei kitas įmones. Ketvirta, stiprus vietinis verslas. Taigi, tai yra sritys, kurias mums reikia stiprinti. Gal aš būsiu šiek tiek nepopuliarus, bet, nors mes ir kalbame apie žinių visuomenę ir po truputį ją vystome, tačiau tikrai dar labai neaišku, ar mes turėsime proveržį šioje srityje. Kol kas mūsų variklis yra gamybinės įmonės, eksportas, reeksportas, tai yra tos įmonės, kurios moka mokesčius, kelia atlyginimų vidurkį, nemoka vokeliuose ir t.t. Kai iš kai kurių politikų pasigirsta nuogąstavimų apie geležinkelių kainodarą, tai nesupykit, bet čia jau prasilenkiama su realybe. Šiuo metu transportavimas geležinkeliu Lietuvoje yra labai brangus, tikriausiai niekur kitur pasaulyje nėra tokios situacijos, kad geležinkeliai daugelyje vietinių maršrutų yra brangesni už autotransportą, niekur nėra to, kad iš geležinkelių vagonų patraukimo paslaugas nukonkuruotų ir perimtų smulkesni vežėjai. Realiai geležinkelio transportas nuolatos brangsta, ir jeigu bus branginamas toliau, tai tranzitiniai kroviniai bus kraunami per Rusijos ir Latvijos ar kitus uostus, o vidiniai rinkos žaidėjai vis dažniau rinksis autotransportą. Tikriausiai visi suprantame, kad dėl nuolatinių politinių kivirčų ir Lietuvos valdžios nesugebėjimo strategiškai mąstyti didžiausią naudą ateityje turės nedraugiškai mūsų atžvilgiu nusiteikęs artimiausias kaimynas.
Grįžtant prie Lietuvos geležinkelių, tai tikrai nemanau, kad nuolaidos yra problema, visame pasaulyje didesni žaidėjai dėl masto ekonomijos laimi palankesnius saugojimo, transportavimo bei kitus tarifus. Vertinant šios dienos konkurencinę aplinką, jos turėtų būti dar didesnės ir iš to laimėtų visi. Kalbant apie geležinkelio ruožo išardymą ir už tai Lietuvai paskirtą 28 milijonų eurų baudą, reikia pasakyti, kad tai makabriška istorija ir verslo konkurencijos nepaisantis poelgis, bet vėlgi, jei šį žingsnį vertintume per naudos ir kaštų prizmę, tai aišku, kad per tą laikotarpį transportuodami krovinius Lietuvos geležinkeliai gavo daugiau pelno, galimai buvo ir kitų motyvų. Kaip jau minėjau, tai toli gražu netobula įmonė, ji turi daug problemų, bet ir daug vietos tobulėjimui. Tikrai nemanau, kad mūsų politikai gali geriau nustatyti kainodarą, geriau žino ar reikia skųsti teismo sprendimą. Manau, kad pagrindinis valstybės kaip akcininkės reikalas, užtikrinti, kad įmonės dirbtų pelningai, skaidriai ir efektyviai. Pagrindinės problemos, kurias, mano nuomone, turi spręsti Lietuvos geležinkeliai, yra šios:
Veiklos išgryninimas. Geležinkeliams priklauso tiek įmonių, kad sunku suprasti, kokias paslaugas geležinkeliai teikia, ar tai ryšio, ar remonto, ar saugos, ar vagonų nuomos, ar infrastruktūros, ar transporto.
Korupcijos šleifo atsikratymas ir skaidrumo didinimas. Šitoje vietoje komentarų nereikia.
Naujos Pardavimų strategijos sukūrimas. Sunku įvardinti, ar geležinkeliai turi pardavimų strategiją. Dabartinė situacija yra tokia, kad realiai įmonės skambina ir tariasi, kad geležinkelis suteiktų jiems paslaugas. Būtina tapti normalia paslaugas teikiančia įmone, kuri stengtųsi efektyviai patenkinti savo klientų poreikius, o ne atvirkščiai.
Sąnaudų mažinimas ir kapitalo koncentravimas į strategiškai svarbes sritis.
Investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Geležinkelių transportas – specifinė sritis, kiek tenka bendrauti su komercinėmis stotimis, aiškėja jaunų talentų pritraukimo problema. Privaloma optimizuoti bei investuoti į jaunų talentų pritraukimą bei visos likusios struktūros optimizavimą.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad Lietuvos geležinkelių laukia rimti pokyčiai, kai kuriuos šios problemos sprendimo būdus aš, mano nuomone, išdėsčiau logine chronologine tvarka, kol nebus išspręsta pirmoji problema, nebus galima spręsti kitos ir t.t. Visgi, Lietuvos geležinkeliai yra strateginė Lietuvos įmonė, kuri kuria pridėtinę vertę ir yra svarbi tiekimo grandinės dalis daugeliui Lietuvos gamintojų bei prekybinių įmonių, todėl valdžia turėtų netrukdyti dirbti, inicijuoti pokyčius ir baigti krautis politinius dividendus, kurie niekam naudos neatneš. Kiek girdime iš spaudos, matosi, kad Lietuvos geležinkeliai juda gera kryptimi, tikėkimės, kad pokyčiai bus įgyvendinami greitai, o galutinis rezultatas – klientams draugiška, skaidri bei pelninga įmonė.
